Dar žiemą prasidėjo galingos strategijos beta stadija, bet ja, deja, galėjo ne visi džiaugtis – tik tie, kurie gavo patekimui į testavimą skirtą raktą iš Blizzard. O raktus nebuvo lengva gauti, reikėjo turėti bent vieną originalų kūrėjų išleistą/sukurtą žaidimą, tačiau tas gavimo momentas vis tiek liko laimės reikalu. Bet kuo toliau vasaron, tuo lengviau žaidėjai patekdavo tarp testuotojų. Na, pakaks apie raktų gavimo istorijas ir panašiai – pradėsiu pasakoti savo įspūdžius, patirtus pirmajame SC2 beta etape.

Pradžioje viskas atrodė kiek chaotiškai, beta turėjo daug klaidų (su laiku jos išnyko), bet linksmumo jausmas žaidžiant prieš kitus darė savo, vien jau kai registravausi ir pamačiau pačius pirmus žaidimo vaizdus, man tekėjo seilės (taip, esu realaus laiko strategijų ir Blizzard gerbėjas). Meniu man pasirodė įdomus, apžiūrėjau pagrindinį ekraną, turėjau pereiti penkias kovas, jog gaučiau savo lygmenį, po to nuėjau į savo sąskaitą, pamačiau, kad yra daug "avatar'ų" ir panašių dalykėlių. „Avatar'ai“ buvo gaunami už iškovotas pergales dalyvaujant kovose. Kai laimėjau penkias dvikovas už savo mėgstama rasę (zerg'us), gavau pirmajį „avatar'ą“ ir patekau į sidabrinį lygmenį (jų buvo, jei gerai atsimenu, keturi - „copper“, „silver“, „gold“, „platinum“). Jie keisdavosi kas penkias kovas, priklausomai nuo to, kokia situacija kovoje išsirutulios. Jei visas laimėsi – tu „platinum“. Jei visas pralaimi, laimi vos vieną – „copper“. Kitų statusų gavimo schema panaši. Buvo leidžiama pasirinkti „greitą mačą“ - vienas prieš vieną ar du prieš du (už juos ir gaunami taškai lygmeniui ir „avatar'ams“) arba „įprastą kovą“, kurioje daugiausia dėmesio skiriama įgūdžių tobulinimui.

Žinoma, aš pačią pirmą kovą pralošiau, nes nieko nemokėjau, po to, pažiūrėjęs porą filmukų, supažindinančių su įvairiomis taktikomis, laiminėdavau (bent jau kurį laiką). Pirmieji įspudžiai buvo nerealūs. Pastatai nušlifuoti labai gražiai – zerg'ų turimi tiesiog gyvi, terran'ams būdingos žmonių, o protoss'ams – ateivių technologijos. Kareiviai taip pat buvo nepriekaištingi, turėjo gražius „avatar'us“, įgarsinti tiesiog nuostabiai. Aplinka mane irgi pakerėjo: graži žemė, puikiai sukurtos teritorijos tiek puolimui, tiek gynybai. Žemėlapis - paprastas, pora mineralų skirtingose teritorijose ir kažkur viduryje du ar vienas namukas, prie kurio privesdus savo neskraidantį kareivį atsidengdavo šioks toks plotas (labai naudinga). Iš tavo pagrindinės bazės būdavo tik vienas išėjimas ir jį galėdavai užtverti pastatais (terran'ai daugiausia tai išnaudojo, nes jų pastatai galėdavo skraidyti/palysti po žeme). Rasių statiniai buvo nepanašūs vienas į kitą, pavyzdžiui, zerg'ų puoliamieji bokšteliai sugebėjo išlysti ir vaikšioti po teritoriją, po to vėl įlįsti tavo pageidaujamoje vietoje, skirtingai nei terran'ų bei protoss'ų. Bet terran'ų rasė galėjo mėtyti limituotą skaičių „bokštelių“ su skraidančiu laiveliu Raven. Terran'ų pastatai skraidė, buvo patogus pabėgimas nuo priešų. Zerg'ų kariniai vienetai palįsdavo po žeme. Ši jų savybė pasitarnaudavo kaip pasislėpimas nuo oponentų, tačiau planas išdegdavo tik tokiu atveju, jei priešininkai neturėdavo detektoriaus. Protoss'ai taip pat ne basi – turėjo vienetą, pavadinimu „Warp“, kuris galėjo padėti kareivius kiekvienoje vietoje, kur yra jų žemė (t.y energiją tiekiantis pastatas). Beta pradžioje sunkiausiai žaidėsi už zerg'us, bet vėliau jie tiesiog dominavo prieš kitus. Su laiku visos rasės tapo lygiomis priešininkėmis ir disbalansas išnyko. Nepaisant to, Blizzard taip pat suklydo – išleido pataisą, po kurios įrašymo žaidėjai paprasčiausiai „atjungiami“. Labai bjaurus dalykas, kai beveik laimi ir esi „išmetamas“. Be abejo, kelių dienų bėgyje kūrėjai šią problemą išsprendė. Jei gerai pamenu, pirmasis beta etapas baigėsi vasaros pradžioje (liūdna žinia).

Bet po kiek laiko (liepos pradžioje) iškilo į šviesumą antroji galimybė pažaisti, kuri buvo prieinama tik JAV serveriuose porą savaičių. Europos žaidėjai labai pasipiktino, tačiau Blizzard šią problemą su laiku ištaisė. Paleido europiečiams skirtą serverį ir įdėjo porą naujų įdomių dalykėlių.

Žaidime dar buvo žaidėjų paruošti žemėlapiai, pavyzdžiui, Towers Defence, RPG ir t.t. Pagrindinis jų sūkurimo tikslas – linksmybės. Gerai pašėlti galėjo net tie, kuriems nesiseka pagrindiniai strategijos elementai. „Atsitiktinių žemėlapių“ opcija – sveikintinas dalykas, dėl kurio daugelis jau nusprendė įsigyti originalų StarCraft II.

Apie garso takelį daug pasakyti negaliu, tad trumpai ir aiškiai – melodijos – nuostabios. Užgrojus zerg'ų muzikai, iš karto pasijusdavau geriau.

Jei bet kokiu atveju ruošiesi anksčiau ar vėliau nusipirkti StarCraft II, negaišk laiko ir užsisakyk šį šedevrą iš anksto! Sumokėtus 50 eurų atpirks šimtai nuotykių valandų singleplayer bei multiplayer režimuose. Be to, Blizzard sunkiai pralenkiami siužeto pasakojimo srityje, o tai leidžia tikėtis kvapą gniaužiančio interaktyvumo kampanijos.

Kiek dar galiu kartoti, kad "paimti" SC2 daugiau nei verta?