Net ir žaidimų kūrėjai supranta, jog vasara yra poilsio metas – šiemet nepasirodė ir nepasirodys jokių didesnių ir labiau lauktų žaidimų (StarCraft II ir Mafia II yra vienintelės išimtys). O jau greitai ateis ruduo... Tuomet vėl žaidimai pasipils tarsi grybai po lietaus – dauguma dėl didelio užimtumo jų normaliai nė nespės išbandyti. Vienas iš tokių būsiu ir aš. Dėl laiko stokos negaliu išbandyti visų laukiamų žaidimų, todėl jie nusikelia vasarai. Būtent taip nutiko ir su DiRT 2 – lenktynes išbandysiu praėjus beveik metams po jų pasirodymo datos! Galbūt jau esate perskaitę ne dvi ir ne tris nuomones apie DiRT 2, bet, manau, dar viena nė kiek nepakenks.
 

Po pirmojo DiRT sėkmės antroji dalis buvo neišvengiama. Codemasters dar prieš pasirodant žaidimui dosniai šėrė žaidėjus filmukais, paveikslėliais ir šiaip paprasta informacija, kas jų laukia antrajame DiRT'e. Ištaisytos klaidos, dar didesnis vairavimo malonumas, galingi automobiliai – lenktynės abejingų palikti neturėjo. Ar taip buvo iš tiesų?

Iš pirmo žvilgsnio žaidimas atrodo taip pat gerai kaip ir pirmoji dalis – lenktynės įtraukia nuo pat starto iki finišo, nepalikdamos galimybės atsipūsti (aišku, jei pasirinkote sudėtingumo lygį, kuris atitinka jūsų gabumus). Ypač sužavėjo naujas meniu apipavidalinimas – viską matome lenktynininko akimis, renkamės pasaulio vietas, kuriose norime lenktyniauti bei gyvename paprastame namelyje ant ratų! Atrodytų, kad viskas yra be priekaištų, bet pažaidus ilgiau pasimato, kas antrajame DiRT yra nelabai gerai...

Pradėsiu nuo monotonijos – įveikus maždaug trečdalį vieno žaidėjo kampanijai skirtų iššūkių supranti, jog DiRT2 nebepasiūlys nieko naujo. Lygio kėlimas tampa nuobodžiu, dauguma trasų būna jau atrakintos ir mašinos išbandytos. Žodžiu, tas pats per tą patį... Panašiai ir su daugelio žaidėjų režimu – be abejo tai yra žymiai smagiau nei lenktynės prieš botus, bet laikui bėgant ima pabosti, nes „atkali“ visus sunkiausius posūkius ir trasas, taip gan lengvai pwnindamas didžiąją dalį priešininkų. Taip pat nuliūdino mažas įvairių režimų kiekis – didesnė jų dalis yra vienodi, skiriasi tik transporto priemonių klasės. Gan smagus pasirodė „gate crasher“ - startuojame turėdami laiko limitą ir bandome jį išlaikyti kuo didesniu daužydami pakeliui sutiktus geltonus plastmasės(?) gabalus.

Viena stipriausių DiRT 2 pusių, kaip ir pirmoje dalyje, išliko grafika. Visos automobiliai, jų salonai atkurti itin detaliai. Važiuojant purvinais dykumų keliais ant kėbulo realistiškai sėda purvas, kuris pervažiavus pro vandenį dalinai nusiplauna. Dar labai patiko jausmas, kuomet esi nusistatęs kamerą salone ir pervažiuoji vandens balą – vanduo aptaško priekinį stiklą ir kelias minutes visiškai nematai, kur važiuoti, kol viso to purvo nenuvalo valytuvai. Automobiliai irgi dūžta neblogai (aišku, jeigu esate įsijungę žalos modelį). Mažytis prisilietimas prie borto gali reikšti prarastą bamperį ar sudužusį stiklą – važiuojant tikrai jaučiasi, kad trūksta kažkokių detalių, variklis dirba kiek kitaip nei įprastai.

Jeigu nebūtų monotonijos, DiRT 2 būtų galima pavadinti vienų geriausių lenktynių žaidimų išleistų per šiuos metus. Codemasters išties pasistengė bei nesugadino DiRT serijos ir Collin McRae vardo, taip priversdami iškart laukti trečiosios žaidimo dalies. Gaila, bet labiausiai koją pakišo gan mažas naujovių skaičius bei per daug ištemptas žaidimas. Tikėkimės, jog DiRT 3, kuris jau dabar yra kuriamas, ištaisys savo pirmtakų klaidas bei užlips ant aukščiausiojo nugalėtojų pakylos laiptelio