Army Of Two vardas niekada nebuvo priskiriamas prie žaidimų, kuriuos privalo išbandyti kiekvienas žaidėjas. Bent pirmoji dalis buvo tikrų tikriausia vidutinybė – nemažai klaidų užgožė malonius ir vykusius žaidimo elementus. Daugelis matė, jog Army Of Two turi potencialo, todėl pradėjo žvalgytis į antrąją dalį. Ir štai pagaliau pasirodė Army Of Two: The 40^th Day. Ar jam pavyko ištaisyti pirmtako klaidas? O gal jų čia atsirado dar daugiau? Atrodo, jog nuo pirmos dalies pasistūmėta čia buvo gan mažai...

Siužetas yra lyg banalaus veiksmo filmo, iškart suprantama, jog viskas čia orientuojama į veiksmą. Kaip ir pirmoje dalyje, taip ir čia teks valdyti vieną iš dviejų stambių raumeningų vyrukų - Tysoną Riosą arba Elliotą Salemą. Kartu su Alisa Murray jie turi įkūrę bendrą karinius užsakymus vykdančią įmonę, pavadintą Trans World Operations (TWO). Vykdant eilinę užduotį Šanchajuje mūsų valdomi veikėjai atsidurs nepavydėtinoje situacijoje – miestą ims pulti galybė kareivių, kurių tikslas griauti ir žmonių tarpe pasėti kuo daugiau baimės. O kas visa tai turės sustabdyti? Be abejo, kad Riosas ir Salemas. Siužeto vingrybių ir įmantrybių žaidime tikėtis neverta, nes viskas sutelkta į veiksmų arsenalą. Pagrindiniai veikėjai irgi nespindi – frazės gan nuvalkiotos ir niekuo neišskirtinės, bet ko norėti iš jų galima norėti – reikia džiaugtis, kad tokios vaikštančios spintos išvis gali ir moka kalbėti. 

Kaip jau minėjau, pagrindinis Army Of Two arkliukas yra dviejų žaidėjų bendradarbiavimas. Žaidimas siūlo siužetinę liniją įveikti dviese su draugu, nors jei mėgstate vadovauti, tai jums patiks žaisti ir su kompiuterio valdomu porininku. Porininkui bus galima duoti tokius nurodymus kaip prasiveržimas, užimtos pozicijos saugojimas, mūsų valdomo žaidėjo pridengimas ir pan. Taip pat bus tokių situacijų, kur teks dviese slėptis už vieno skydo ar pridengti vienas kito užnugarį. Žaidžiant dviese situacija keičiasi kardinaliai – žaidimo stilius priklausys vien nuo pačių žaidėjų susitarimo. Visgi žaidimas su draugu nėra iš maloniųjų – kad ir kokį uber greitą internetą turėtumėte, vistiek bus jaučiamas didesnis ar mažesnis lagas. Tai išties erzina, nes EA akcentavo būtent tai, jog Army Of Two yra labiau sutvertas dviem žaidėjams negu vienam...
 

Priešų dirbtiniam intelektui buvo galima skirti ir didesnį dėmesį. Su paprastais kariais viskas yra daugmaž gerai – jie stengiasi susirasti sau vietą, iš kurios galėtų saugiai pleškinti į mus, o mums pakeitus savo vietą, jie taip pat stengiasi prie to prisitaikyti. Visa blogybė pasireiškia, kai į kovą stoja neeiliniai kariai, kurie naudoja ypač galingus ginklus. Su jais visiškai kita istorija – jų nužudymas skiriasi, nes jų šarvai yra itin stiprūs, todėl atlaiko mūsų iššautas kulkas. Norint juos nukauti reikia šaudyti į amunicijos dėžes, kurias šie turi prisisegę prie diržo. Atrodytų gan paprasta užduotis ar ne? Iš tikrųjų pradžioje visa tai neatrodys lengva, tik vėliau, įsivažiavus į žaidimo ritmą tokius karius paklosite gan greitai, nes jų DI ne pats protingiausias. Dažniausiai tokie kariai nė velnio nesisaugodami ir be jokių ceremonijų žingsniuoja link mūsų valdomų veikėjų. Tuomet viskas priklauso nuo jūsų greičio ir reakcijos: įsakote porininkui laikyti poziciją, o pats bandote apeiti priešą iš už nugaros tam, jog aiškiai matytumėte aukščiau paminėtas amunicijos dėžes, nes kai kada jų būna net po tris. Su DI buvo galima padirbti ilgiau – visų pirma, tai atsilieptų žaidimo trukmei, nes dabar ji yra juokingai trumpa. Taip pat žaidėjas būtų verčiamas naudoti įvairesnes taktikas, o ne apeiti ir negarbingai šaudyti į nugaras. Dabar žaidžiant smegeninė beveik nedirba – matai tikslą, o kliūtis, trukdančios jį pasiekti paprasčiausiai lekia link tavęs pleškindamos į visas puses. Turbūt nekyla klausimas, ką su jomis daryti...

O dabar apie tai, kas man išties patiko. Visų pirma, tai ginklų pirkimas ir tobulinimas. Kadangi Riosas ir Salemas dirba T.W.O kompanijai, tai už kiekvieną nukautą teroristą ar išgelbėtą įkaitą gauname tam tikrą sumą pinigų. O ką su jais veikti? Be abejo, kad išleisti! Žaidimas siūlo galybę įvairių ginklų ir jų patobulinimų. Perkant skirtingus patobulinimus, keliasi ginklo naudingumo koeficientas. Taip pat kiekvieną ginklą galima pritaikyti konkrečiai situacijai – jei nenorite sukelti per daug šurmulio, paprasčiausiai užsidedate duslintuvus ir tyliai iššaudote visus priešus, kad kiti nepastebėtų. Matote, jog teks eiti kaip tankui? Puiku, užsimetate visus galios, kulkų greičio priedus ir vualia – užtenka vos kelių taiklių šūvių ir jūs stovite lavonų kalno viršūnėje! Nors šaudant taikiklis dėl atatrankos laksto po visą ekraną...

Grafika yra dar vienas aspektas, kuris mane ne itin džiugino. Visų pirma, aplinkos. Jos atrodo per daug dirbtinės, atrodo, jog veiksmas vyksta filmavimo aikštelėje, už kurios visai kitas pasaulis. Priešų išvaizda itin rėžia akį – kokio velnio reikėjo juos nuspalvinti erzinančiu mėlynos-raudonos mišiniu? Negi tikri teroristai taip žūtbūt nori išsiskirti iš aplinkos? Bežaidžiant supranti, kodėl viskas orientuota į veiksmą ir nuolatinį judėjimą. Sustojus paprasčiausiai pamatai, kokios baisios yra smulkios aplinkų detalės. Vaizdo intarpai žavesiu taipogi netrykšta. Dangoraižių griūtis neatrodo įspūdingai, nes erdvės pojūtis gan ribotas. Taip pat įstrigo pieštinai intarpai. Su jais viskas gan neblogai, bet prie tokio žaidimo jie nė velnio nesiderina. Norėtųsi pamatyti geriau paprastus filmukus su keliais pagrindinių veikėjų dialogais, o ne pigų pieštą šlamštą, kuris tokio stiliaus žaidimui nelabai tinka – juk čia svarbiau veiksmas, taiklūs šūviai ir geras valdymas! Bent taip greičiausiai mano EA...

Negalima sakyti, jog Army Of Two: The 40^th Day yra niekam tikęs. Žaidimas turi išties nemažai minusų – prasta grafika, strigimas žaidžiant tinkle, priešų DI. Kad ir kokios tai erzinančios klaidos bebūtų, žaidimo malonumo jos neturėtų užgožti – jei įsisuksite į veiksmo sūkurį, tai laikas, praleistas prie televizoriaus ekrano ar monitoriaus, prabėgs nepastebimai! Rekomenduoju Kane and Lynch gerbėjams – juk tai puiki repeticija prieš pasirodant antrai daliai!