Prieš daugiau nei dešimt metų, gavau pirmą savo stacionarų kompiuterį. Tai buvo netikėta ir nuostabu. Ir tai reiškė, jog dabar būsiu vienas kiečiausių savo dešimtmečių “chebroje”. O prie viso šito ir pirmasis mano kompiuterinis žaidimas – Didžiosios lenktynės, atvedusios mane į keistą ir nežmoniškai laiką ryjantį monstrą – žaidimų pasaulį.

Tačiau viskas nebuvo taip paprasta ir lengva kaip aš maniau. Juk tai pirmasis mano kompiuteris ir be įjungimo mygtuko, nieko nežinojau ir nesupratau. Todėl, kol priėjau prie paties žaidimo, teko kiek užtrukti. Na, bet po kokių gerų 15 minučių, aš jau žaidime ir startuoju su Didžiosiomis lenktynėmis.

O žaidimo startas prasideda ne nuo lenktynių, bet nuo žaidimo teisių išsilaikymo. Išsilaikęs, A kategorijos žaidimo teises, jūs galėsite pradėti žaisti, nuo lengviausių trasų, taip galėdamas geriau susipažinti su pačiu žaidimo principu - trasomis ir valdymu. Galima sakyti, tai buvo geras kūrėjų žingsnis. Vaikams, ypač tokiems kaip aš, kurie nebuvo matę ir girdėję apie kompiuterį, labai svarbuįsisavinti kaip žaisti ir ką daryti. Kitu atveju, žaidimas bus numestas į šalį ir niekas jo nežais.

Didžiosios lenktynės yra nuostabus žaidimas, net ir dabar jį smagu įsijungti ir apie nieką negalvojant žaisti. Prie viso smagumo prisideda ir tai, jog lenktyniaudami trasoje, jūs galite pasirinkti dėžę su klaustuku, kurioje randate - įvairių raketų, bombų, ir panašių dalykų, kurie trukdo jūsų priešininkams jus aplenkti. Tai užkrečia ir nykų sekmadienio vakarą jums tikrai praskaidrins nuotaiką. Žinoma, pažaidus lengviausias trasas, jums teks eiti prie B ir C lygio teisių laikymo. Ten kaip ir priklauso kiekvienam žaidime, lygis yra kur kas sunkesnis ir, ko gero, iš pirmo karto jų įveikti nepavyks. Bet ar būtų įdomu, jei žaidimas baigtųsi per pirmas valandas?

Antrasis mano žaidimas į namus atkeliavo, po keletos savaičių. Jis taip pat buvo susijęs su mašinomis ir lenktynėmis. Tai – bulių kautynės. Jis buvo visiškai kitoks nei pirmasis mano žaidimas. Čia reikėjo stengtis važiuoti kuo greičiau ir tuo pačiu naikinti priešininko mašiną.

Oficialus žaidimo aprašymas skelbė, jog šiame žaidime – nuostabūs specialieji efektai (stabdymo žymės, dulkės, žiežirbos, dūmai),  pilnas mašinų kontaktas ir taip toliau, tačiau gerokai persistengė. Nors visa tai buvo, bet buvo panašu, ne į specialiuosius efektus, o į niekam tikusius bandymus tai pakartoti. Žaidimo valdymas labai sunkus ir nepatogus. Automobiliai važiuodavo ne taip kaip tu norėdavai, o taip kaip jie norėdavo. Todėl, pažaidus kelias dienas, aš jį išmečiau į savo niekalų stalčių ir užkasiau giliai po „rudeniniais lapais“. Tad mano antrasis žaidimas mane atvedė į realybę, jog ne visi žaidimai yra tobuli ir nuostabūs.

Toliau sekė dar vienas lenktynių žaidimas, kuris dar ir šiandien vadinamas legendiniu – tai Kelyje II. Vienas geriausių lietuviškų žaidimų, kuriuos kada nors man teko žaisti. Buvau sužavėtas juo - puikus siužetas ir pakankamai tikroviškas krovininio automobilio vairuotojo gyvenimas. Nors žaidimas buvo tikrai geras, tačiau su juo turėjau ir nemažai nuostolių bei vargo. Vos tik pradėjęs kurti savo pervežimų imperiją, po geros savaitės, originalus Kelyje II žaidimo diskas, tiesiogine to žodžio prasme – suskaldė mano CD-ROM. Po šio nelaimingo įvykio, teko lukterėti keletą savaičių, kol gausiu naują CD-ROM ir naują žaidimo diską ir vėl galėsiu viską pradėti iš naujo. Tačiau pasikartojo ta pati situacija, antrą kartą sprogo diskas ir vėl suskaldė mano CD-ROM. Tai buvo netikėta ir tuo labiau keista.

Ką gi, po šių dviejų sprogusių mano CD-ROM, teko ilgam pamiršti šį žaidimą, nes tėvai buvo nelabai patenkinti. Tad, galima sakyti, man nelabai sekėsi su lenktynių žaidimais ir automobiliais. Taigi nusprendžiau, jog laikas pereiti į kiek kitokį žanrą. Ir pasirinkau FIFA 2003 metų žaidimą.

Žinoma, ko gero apie FIFA žaidimus pasakoti kažką plačiai ir nėra didelės prasmės. Visi puikiai žinote, kas tai per dalykas ir kokio gerumo šis žaidimas. Bet norėčiau pasidalinti, savo mintimis kaip man sekėsi žaisti su Juventus komanda. Pradžia buvo tiesiog tragiška. Nes visiškai nesusigaudžiau ką reikia daryti ir kaip valdoma ekipa aikštėje. Tai nebuvo lenktynės, kuriose vyrauja trijų mygtukų kombinacija. Čia reikėjo įjungti daug platesni mastymą, tačiau, dvylikos metų vaiko galvoje, buvo tik vienas mąstymas - kuo daugiau įmušti ir greičiau laimėti varžybas. Todėl su šiuo mastymu, toli nenukeliavau. Teko net kelis kartus pradėti žaisti iš naujo. Kol, galų gale susivokiau, jog be gynybos, kaip ir tikroje aikštėje, pergalių nebus. Šis žaidimas leido suprasti, kaip kas metus gerėja ir keičiasi žaidimai bei tampa vis tobulesni.

Aišku, kaip ir visi, norėjau pabandyti dar vieną sporto žaidimą – NBA. Bet, draugo duotas diskas buvo sugadintas, o aš neturėjau jokio žalio supratimo, jog pasaulyje vyrauja torrent puslapiai. Ir, be viso šito mano internetas buvo labai ribotas, todėl vieno žaidimo parsisiuntimas, man būtų kainavęs trijų mėnesių interneto sąskaitą. Tad žaisti prieš dešimt metų ir šiuo metu, yra daug papraščiau ir geriau. Nes nereikia galvoti apie jokius prasuktus mb ir riboti savęs.

Na ir paskutinis žaidimas, kurį bežaidžiu iki šiol, kaip ir visa Lietuva – tai Counter-Strike. Net neturiu nuomonės, kuo jis toks įtraukiantis ir įdomus. Atrodo, jog jame viskas kartojasi, žemėlapiai, ginklai, žmonės. Tačiau jis be galo įdomus ir kiekviename žemėlapyje, vis sugebi atrasti kažką naujo, kas tave į įtraukia. Atsimenu, kaip draugas pasiūlė pradėti žaisti. Tačiau aš sakiau – ne. Niekada nežaisiu, nes išnaudosiu daugybe interneto mb ir taip negalėsiu naudotis internetu ir ten žaisti. Bet, kaip jau aišku šiandien, pradėjus žaisti sunku ir sustoti. Todėl, gyvenime niekada nesakyk - niekada. 

Jūs šiame straipsnyje išvydote mano vaikystės žaidimus ir trumpus komentarus apie juos. Bet, manau, ne tik man ir kitiems skaitytojams būtų visai linksma ir įdomu išvysti, ką kiti portalo lankytojai žaisdavo savo vaikystėje. Apie tai galite pasidalinti komentaruose arba forume. Manau, pakankamai įdomu prisiminti, apie pirmuosius žingsnius – žaidėjo kailyje.