Tomas, Ledi Viktorija, Inspektorius Spuneris, Denisė, Murėjus ir dar daugelis kitų personažų, kurie sugeba visiškai sujaukti iš pažiūros paprastą, bet painią „Black Mirror“ istoriją. Kiekviena istorija turi pabaigą. Nesvarbu, ji prasidėjo gražiai ar siaubingai, istorijos pabaiga dažniausiai būna pasakiška – viskas susistato į savo vietas, o veikėjai toliau gražiai gyvena savo pasaulėlyje. Šis kraupus Gordon‘ų šeimos nuotykis taip pat turi pabaigą. Galbūt trečioji serijos dalis ir yra toji pabaiga?

Trečiojoje trilogijos dalyje ir vėl žaidžiame už amerikietį fizikos studentą Dareną. Dabar pasivadinęs Adrianu – tikruoju savo vardu, vaikinas tęsia pradėtą kelionę ir bando išsaiškinti tragišką Black Mirror bei savo giminės istoriją, į kurią buvo visai netikėtai įtrauktas. Vyksmas prasideda pasibaigus antrajai daliai – Adrianas apkaltinamas pilies padegimu. Dėl pastarųjų įvykių miestelyje, Inspektorius Spuneris pasodina Adrianą į areštinę. Tačiau tarp visų šių įvykių nėra jokio sąryšio. Negana to, paslaptingas asmuo užmoka užstatą už Adrianą. Siekdamas įrodyti savo nekaltumą, Darenas išnaršo visą miestelį. Mažai įkalčių, daug įtartinų asmenų, paslaptingi anoniminiai rašteliai ir bėdos, keičiančios kitas bėdas – viskas Dareno nenaudai.

Black Mirror 3 - tai nuotykių žaidimas, paremtas siaubo ir fantastikos žanrais. Trečiają serijos dalį, kaip ir antrąją, kūrė Cranberry studija, kuri ir vėl pasidarbavo išties puikiai. Žaidimas pateikiamas point-and-click pavidalu ir 2.5D perspektyva, kas reiškia 2D aplinkas ir 3D charakterius. Nesunkiai galima pastebėti žaidimo pažangą nuo antrosios dalies. Į akį iškart krenta smarkiai patobulėjusios animacijos, kurios pagyvina aplinką ir kiekvienai scenai prideda realizmo. Vis dėl to, žaidimo intarpai man nepaliko jokio įspūdžio. Jie tik gadina žaidimo įvaizdį. Tai milžiniška kurėjų klaida ir žaidimo silpnoji pusė.

Naujosios dalies garsas taip pat pasižymi puikia kokybe. Vaikščiodami po skirtingas aplinkas, lengvai išgirsime kiekvieną krepštelimą – vėjo švilpimą, lapų bruzgenimą, šakų traškėjimą – kiekvienas garsas aplinkai suteikia gyvumo. Pernai, vos tik išbandęs antrąją žaidimo dalį, iš karto įsiminiau Adriano balsą, kuris skamba nerūpestingai, šiek tiek nerangiai, bet man labai patiko! Vyliausi, jog trečioje dalyje išgirsime tą patį įgarsintoją. Taip ir atsitiko - džiugu. Adrianui esant ant kantrybės praradimo slenksčio ar pakliuvus į pavojų, fone pradeda skambėti šiurpus, vis greitėjantis širdies plakimas, kuris priverčia kilti įtampai iki kol pasiekiama kulminacija. Įtampą taip pat padeda išlaikyti nuolatos fone skambančios melodijos. Vis dėlto, neslėpsiu, jog didesnį įspūdį man paliko antrosios dalies garso takelis.

Karts nuo karto žaisdamas išgirsdavau įprastus Adriano sąmojus ar smaikščius kitų aplinkinių apibūdinimus. Jie visada sugeba mane prajuokinti, taip kuriam laikui išsklaidydami aplinkoje vyraujančią įtampą. Ypač patikdavo pagrindinio veikėjo pokalbiai su inspektoriumi Spuneriu. Abu sugebėdavo šmaikščiai perduoti vienas kitam savo mintis, kas man taip pat praskaidindavo nuotaiką.

Perėjus šią dalį, išsisklaido visos dvėjonės, išaiškėja visos paslaptys ir  klausimai iš praeitų serijos dalių. Šį nuotykį privalo patirti visi adventure žanro megėjai. Pradedant nuo įvairių galvosūkių, žaismingų aplinkų, veikėjų įvairove ir baigiant nuostabia, šiek tiek painia siužeto linija. Tai išties hiptonizuojantis nuotykis, kurį privalai patirti ir tu.