Ruduo tai toks metų laikas, kuomet pradeda kristi lapai, temsta žymiai anksčiau, žmonės pradeda rengtis tamsesniais drabužiais ir mažiau šypsotis. Kad šypsenų ir gerų nuotaikų būtų daugiau, rudenį pasirodo ir Call Of Duty. Skamba juokingai ar ne? Bet juk taip tikrai yra! Dabar net lapkritį būtų galima vadinti nebe lapkričiu, o COD‘u – būtent šį mėnesį labiausiai mėgsta Activisiom bei jos dukterinės studijos, kuriančios šią seriją.

Taigi po ketvirtosios dalies Call Of Duty žaidimams, kuriuos kuria Infinity Ward, perėjus į šiuolaikinius laikus, jie čia pat ir išliko. Tuo tarpu Treyarch vis dar yra kažkur praeityje: World At War veiksmas vyko Antrojo Pasaulinio karo metais Japonijoje bei Europoje prieš pat žlungant Trečiajam Reichui. Black Ops nušoko per kelis dešimtmečius į priekį – žaidėjai kovojo Vietnamo karo laikotarpyje įvairiuose regionuose. Galbūt ir Treyarch paseks kolegų Infinity Ward pėdomis ir perkels žaidėjus į šiuos laikus? Visgi ne apie tai ši rašliava. Modern Warfare. Tik du žodžiai, bet jie reiškia taip daug. Daugelis turbūt dar ir dabar greičiausiai prisimenate, kaip išsižioję žaidėte pirmąją Modern Warfare dalį – kelto šturmas kažkur Baltijos jūroje, beprotiškas bėgimas nuo priešų Černobylio zonoje. Tai buvo tikrai kažkas „tokio“, ko kasdien nepamatysi. Gana greitai buvo pranešta ir apie antrąją MW dalį – visi iškart pradėjo karpyti ausimis: siužeto linija paliko tokią intrigą, kad ojojoj!

Antrosios dalies visi jau laukė žinodami, ko nori. Tokio nerimo kaip prieš pasirodant pirmajai MW daliai nebuvo – Infinity Ward gebėjimai nekėlė abejonių, tad žaidimas turėjo būti nepriekaištingas. Jis toks ir gavosi, bet...  Kad ir kaip tai kvailai nuskambėtų, jis gavosi per daug tobulas. MW2 viskas atrodo dirbtina ir netikra, žaidėjas yra labiau orientuotas į aplinkinį veiksmą, jam neleidžiama net atsikvėpti stebint intarpus. O juk dėl to ir sunku pastebėti minusus. Žaidimas tikrai nėra blogas, bet norėtųsi, kad jis nebūtų toks banalus – pasitaiko tokių suprimityvintų vietų, jog net baisu! Dar vienas gan garsiai nuskambėjęs dalykas – No Russian lygis, kuriame reikėjo žudyti eilinius civilius Maskvos oro uoste – tai taipogi prisidėjo prie milžiniško MW2 populiarumo. Vienintelis tikrai geras dalykas buvo tas, jog siužete intriga vis dar išliko ir jis išlaikė tokį pat aukštą lygį kaip ir pirmojoje dalyje. Pabaigus žaidimą iškart buvo aišku, jog trečia dalis tikrai bus tam, kad užbaigtų arba dar toliau pratęstų siužetą. Ir praėjus kelėtai metų Modern Warfare 3 jau pasiekė mūsų kompiuterius ir konsoles!

O viskas tęsiasi ten pat, kur ir pasibaigė: mūsų kompanija ir toliau po visą pasaulį vaikosi bene garsiausią virtualų teroristą Zakhaev‘ą. Kaip ir ankstesnėse dalyse, taip ir šioje po pasaulį pasitrankyti teks tikrai nemažai: Siera Leonė, Indija, JAV, Čekija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė – tik kelios vietos, kur mums teks apsilankyti ieškant Zakhaevo, jo chebrantų ar šiaip kokių nors įtartinų su juo susijusių krovinių. Vėlgi veiksmas skirtingų veikėjų akimis išliko ir čia – itin smagu stebėti veiksmą iš įvairių pozicijų esant skirtinguose pasaulio kampeliuose. Kartais net norėtųsi, kad tas veiksmas vyktų žymiai lėčiau, nes pasitaiko tokių vietų, jog sunku susiorientuoti, kas po ko eina – žaidimo sparta trečiojoje dalyje dar labiau padidėjo, taip dar labiau prikaustydama žaidėją prie ekrano.

Kūrėjai Infinity Ward patį gameplay‘ų ir šioje dalyje mažai pakeitė: išliko tas pats rembo stilius. Vėlgi norint bent kiek pasislinkti arčiau priešų linijos mums teks kaip akis išdegus bėgti į priekį, kol tuo tarpu būrio nariai tempsis iš paskos. Šis sindromas yra išlikęs nuo pat pačio pirmojo CoD, kuris dar vyko gūdžiais WWII laikais. Taipogi norėčiau mesti akmenį į dirbtinio priešų intelekto daržą. Na gal ne akmenį, o visą Puntuką. TOKIŲ IDIOTŲ DAR NEMAČIAU!!! Vienintelis dalykas, ką jie sugeba, tai tiesiog pasislėpti už vienos priedangos ir karts nuo karto išlysti bei paleisti kelias kulkų salves mūsų link. Tuo tarpu mes, lyg kokie medžiotojai, laukiantys nekaltų zuikių, tykome, kol priešas iškiš bent menkiausią savo kūną dalį į kurią galėtumėme paleisti ugnį. Ir taip viso žaidimo metu! Aišku nekalbu apie tuos vaizdo intarpus, kur viskas yra surežisuota bei priešai neturi jokių šansų būti pašauti. Jeigu nebėgate stačia galva į priekį toks priešų elgesys gali ir neužkliūti, bet jeigu mėgstate ištyrinėti kiekvieną žemėlapio lopinėlį, tuomet tai jums tikrai užklius ir nepatiks. Parodykit man bent vieną žmogų, kuriam patiktų tokia žaidimo schema: stovime pasislėpę už tam tikros priedangos ir ramiai vienas po kito išaudę visus priešus, kurie net nesistengia keisti savo buvimo vietos, judame toliau. Ir taip viso žaidimo metu!!! Chebra, juk XXI amžius!

Tenka pripažinti, jog IW moka žaisti žaidėjų jausmais – norėdamas sužinoti, kas slepiasi už kito siužeto vingio, tu tiesiog skrendi link savo tikslo, o ir sustoti nė kiek nesinori – tad DI problema kaip ir išspręsta. Beje, išbandžius Spec Ops režimą tenka pripažinti, jog čia DI atrodo gan neblogai – lyg būtų iš visai kito žaidimo.  Taigi vieną klausimą, kas lemia MW3 populiarumą kaip ir išsiaiškinome – siužetinė linija yra tikrai aukšto lygio. Kas dar? Kitas koziris būtų itin gera žaidimo optimizacija. Net ir turint gan vidutinišką sistemą MW3 pasileis be jokių problemų. Žaidžiant jokio lag‘o nesijaus, o aplinkos atrodys pakenčiamai, nors skirtumas nuo MW2 bus minimalus ar jo iš vis nebus. Internete net galima aptikti filmukų, kur rodomi tie patys pastatai esantys tiek MW3, tiek MW2. Būtent optimizacija ir lemia tokį didelį MW3 pardavimų kiekį bei populiarumą. Kitą vertus, tai atrodo logiška: kam kurti žaidimą, kurio reikalavimai viršytų daugelio kompiuterių parametrus? IW būtent ir taiko į daugelį žaidėjų, o ne į kažkokią konkrečią grupę su įspūdingo galingumo PC.

Bene didžiausią pliusą Modern Warfare 3 dėčiau už ginklų pasirinkimą. Jų čia yra tikrai daug. Patikėkite LABAI daug. Kiekviename lygyje jų galima aptikti per 10 skirtingų rūšių, o ką jau kalbėti apie įvairias jų modifikacijas: susidarytų per 30 tipų mažiausiai. Ginklai yra itin gražiai apipavidalinti, atrodo tikrai realiai, taip pat kaip ir priešai, kurie juda gan tikroviškai, nors, kaip minėjau, sustoję nelabai žino ką ir kaip daryti toliau. Norėtųsi bent kiek realestiškesnio ginklų naudojimo – naudojant MW3 ginklus atrodo, jog jie būtų plastmasiniai, jokios atatrankos nerasta, o ir jų skleidžiamas garsas nėra kažin koks. Lyg viskas būtų paimta iš ankstesnių dalių...

Dar vienas Call Of Duty žaidimas... Nieko naujo. Perėjus tiesiog norisi numesti į šalį, nes viskas jau buvo matyta ir girdėta. Kodėl jis toks populiarus? Mm, gan lengvas klausimas: visų pirmą, tai gera optimizacija. Antra, nuolatinis veiksmas bei įtempta siužeto linija. Ir galiausiai trečia: itin įtraukiantis tinklo režimas. Viskas. Būtent tuo ir žaidžia IW. Turbūt daugeliui užkliuvo tai, jog nepaminėjau reklamos, į kurią yra investuojama itin daug. Bent Europoje tokiam žaidimo populiarumui tai daro tikrai mažą įtaką. Taip, sutinku – Amerikoje tai yra visiškai kitaip. Mentaliteto klausimus palikime psichologam. O dabar rimtas apibendrinimas. Išties pirmą kartą įtemptai galvoju, ar man patiko žaidimas, ar ne. Jis tikrai yra smagus, vežantis ir kabinantis, nors į akis itin kliūva tie patys nė kiek nekeisti elementai iš ankstesniųjų MW dalių. Juk dėl to daugelis ir neperneša IW kompanijos (galima sakyti jiems priklausau ir aš), kuri yra vadinama pinigų kalimo mašina. Kad ir kaip ta mašina veiktų tenka pripažinti, kad MW3, nesvarbu kaip ir kodėl sukurtas, yra tikrų tikriausias hitas, kurį nesvarbu ką sako išbandys daugelis. Taškas.