Rockstar Games ir toliau tęsia tradiciją pirmiau išleisti žaidimą konsolėms, o tik vėliau PC platformai. Manau, tokią manierą išprovokavo vis didėjantis pirataujančių procentas. Ir aš net nebandau dėl to skųstis, o paprasčiausiai džiaugiuosi, kad L.A. Noire bent jau pasirodė asmeniniuose kompiuteriuose. Ko tikrai galėjo ir neatsitikti, kaip su ne ką mažiau garsiu kitu šios kompanijos produktu - Red Dead Redemption. Bet šį kartą kalba eina ne apie vesterno pašėlusius laikus, tačiau apie truputėlį naujesnius – po karį.

L.A. Noire buvo kuriamas kažkiek atsižvelgiant į panašaus pavadinimo filmą – L.A. Confidential. Patariu prieš sėdant narplioti žaidimo mįslių pažiūrėti minėtąjį filmą, tuomet tikrai turėtų atsirasti noras nors kiek pabūti tikru detektyvu, bent jau virtualiame pasaulyje. O panorėję pilnu pajėgumu pajusti senovės atmosferą, galite nukeliauti į nustatymus ir pasirinkti juodai baltą rėžimą ir taip viskas atrodys tarsi žiūrėtumėte 1940-ųjų eros filmą-žaidimą. Sakyčiau visai įdomus kūrėjų sprendimas. Beje, taip L.A. Noire „sukasi“ kiek sklandžiau silpnesnėse PC  sistemose.

Viską susiderinus ir susitvarkius, laikas stoti prieš Los Andželo nusikalstamumo augimą. Be abejo, teks kovoti ne vienam, o su Kaulu Felpsu, buvusiu antrojo pasaulinio karo didvyriu. L.A. Noire iš pat pradžių net nebando aiškinti kas jis toks yra, tačiau vėliau, kartkartėmis, išlenda jo praeities prisiminimų epizodai. Tada ima po truputį aiškėti ką jis patyrė netokioje jau tolimoje praeityje. O ateitis – tai tik tuščias popieriaus lapas, kurį užpildys įvykdytų bylų pagyrimai ar nusivylimai. Bet kad tapti visų gerbiamu detektyvu teks kapstytis iš pačio dugno. Tai yra iš pradžių pabūti paprastu policijos pareigūnu.

Galiausiai, po šiokių tokių pastangų, LAPD departamentas galiausiai priims į savo glėbį. Tada pradės „plaukti“ rimtesnės bylos, kurias žinoma reikės stengtis ištirti, kartu su partneriu. Pradedant eismo, žmogžudysčių, dorovės ir padegimų bylų tyrimais. Po kiekvieno bandymo tai atlikti, jūsų pastangos bus įvertintos penkių žvaigždučių sistemos išraiška(1-5). Norint pasiekti patį geriausią rezultatą prireiks priversti savąsias pilkąsias ląsteles dirbti šiek tiek intensyviau, kad tyrimas pilnai pavyktų. Mini žaidimai, beje, puikiai pritampa prie L.A. Noire visumos – spręsti mįsles. Iš pat pradžių viskas atrodo lengva, tačiau vėliau reikia tinkamai apžiūrėti nusikaltimo vietą bei iš reikiamos pusės spustelėti apklausiamuosius, kad jie nebeturėtų kur dėtis ir nesispyriodami išdėliotų viską ką žino. Mat praleidus kelias smulkmenas visas tyrimo procesas gali nueiti šuniui ant uodegos.

Dėl Team Bondi MotionScan veido animacijos technologijos kiekvienas veido raumenėkus ir judesys dabar puikiai matomas plika akimi. Todėl įdėmiai žiūrint galima įžvelgti kada pašnekovas sako tiesą, o kada kažką slepia. Vis gi, jei netyčiomis nepavyktų ko nors išlukštenti, tam yra vadinamieji – intuicijos taškai – pašalinantys netinkamą klausimo kryptį. O atradus skausmingą tašką ne retai aplinkiniai tampa agresyvoki, tad tenka juos paprotinti kumščio mostu į žandikaulį ar paleisti vieną kitą kulką virš galvos, ar netgi bakstelėti automobilio priekiu į sprunkančiosios galą, kad sustotų. Mat kitaip ne labai nori suprasti.

Aišku per stipriai susidūrus netyčia gali nulėkti koks priekinis bamperis ar šis tas daugiau. Pati pažeidimų sistema gal ir nebloga, tačiau tikrai ne tobula. Be to, turbūt niekas neatsisakytų, jog jiems panorėjus koks nepastebimas liokajus prie namo vartų atvarytų naujutėlį automobilį, paruoštą naudotis? Manau, kad daug kas sutiktų. Bet pagalvokite kaip jaustis, kai taip vyksta žaidime. Atlėkus iki reikiamo susitikimo su keletą pakeliui gautų įbrėžimų ar dar geriau – aplamdymų, pasišneki, atsisuki ir vualia, automobilis it naujas! Gal nebūtų tai problema, jei toks L.A. Noire gerumas vyktų pradėjus narplioti naują bylą ar perkrovus žaidimą, o ne pastoviai. Paprasčiausiai tokiu būdu esi pripratinamas imti tai, kas padėta po nosimi. Tad kam tie kiti skirtingi 600-ai modelių? Kad gražiai atrodytų visuma? Abejoju...

Žinoma, kiti gal tam atsispirs bei pasisavins kieno kito žmogaus judančią priemonę. Kai pamato ženklelį, jie labai ir nesupriešina. Tačiau nepagalvokite, jog L.A. Noire koks GTA klonas. Visiškai ne. Čia galioja griežtesnės taisyklės. Retas praeivis bus partrenktas tavo vairuojamo geležinio monstro, nes vis spės pasitraukti. Matomai dažnai lankosi sporto salėje, kad tokie greiti. Taip pat ginklo bet kur neišsitrauksi... Vis gi niekas nedraudžia viršyti greičio, tad bet kada galite paskraidyti nuo kokio didesnio kalniuko, o jų žaidime tikrai yra.

Lekiant norimo tikslo link dispečeris praneša apie vykdomą nusikaltimą, ir jau jūsų reikalas jį priimti ar ne. Žinoma viskas dažniausiai apsiriboja pėsčių nusikaltėliu gaudymu ar įsisiautėjusių banditų nuraminimu. Tačiau  bent jau taip galima ir vėl, nors kuriam laikui, pasijusti paprastu faru, o ne aukštas pareigas užimančiu detektyvu. Bėda tik tai, kad dėl to nusikaltimo gali tekti lėkti iš vieno žemėlapio galo į kitą(iš tikro niekas nedauš per galvą, jei ir sutikę nuvykti į nusikaltimo vietą, vis tik nenuvyksite). O patikėkite, jo teritorijos mastas tikrai ne mažas, tad nejučiomis galima kur nuklysti. Gerai, kad partneris visada pasirengęs padėti...

Kas dar įdomiau, jog Team Bondi pavyko rasti iš oro darytus to meto Los Andželo vaizdus ir jais pasinaudojus visą tai atkurti žaidime. Be abejo būtų naivu tikėtis, kad L.A. Noire atvaizduota tikro dydžio teritoriją. Bet bandymas – iš tikrųjų pagirtinas. Nes važiuodamas gatve ir klausydamasis autentiškos muzikos, o kartais ir kokios reklamos(gaila, jog stotys nepersijunginėja) dar netyčia gali išvysti ir kokią, tų laikų, įžymią vietą.

Gražūs vaizdai – labai gerai, bet kur poilsis po darbo? Bet juk sakoma, jog nusikalstamumas niekada nemiega. Iš tikrųjų Mafia II kentėjo nuo kritikos dėl nebuvimo ką veikti prieš ar po kiekvienos misijos. Tačiau apie L.A. Noire iš vis nėra ką kalbėti. Tiesiog esi priverstas lankstyti iš vieno taško į kitą, nors aplinkui stovi nemažai parduotuvių ar dešrainių vežimėlių. Bet viskas yra nereikalinga, nes sveikata regeneruojasi savaime, rūbai ir automobiliai atsiranda žaidimo eigoje, o ginklų parduotuvių nepavyktų surasti net su žiburiu. Viso to nebuvimas priveda prie klausimo: kam reikalingas tas atviras pasaulis, jei jokios realios laisvės jis nesuteikia? Turbūt į tai jau nebus atsakyta.

L.A. Noire pradėjo revoliuciją, kuri abejoju ar greitai išblės. Labai norėtųsi, kad Rockstar Games pradėtų dažniau naudoti MotionScan technologiją kitose savo projektuose. Vis tik, jie irgi prie jos kūrimo prisidėjo. Taip pat reikėtų padėkoti jau bankrutavusiai Team Bondi studijai, kurie paaukojo labai daug laiko ties šio žaidimo kūrimu. Ir nepaisant tų keletos mano paminėtų nesklandumų, L.A. Noire yra stulbinantis produktas. Aš visada džiaugiuosi, kai pasaulį išvysta kas nors atvaizduojantis senuosius, mafijos klestėjimą menančius, laikus. Tuomet, nors kiek iš arčiau, galima pamatyti bei „pajusti“ tai, ką jautė tada gyvenę... Man kaip istorijos gerbėjui belieka tikėtis, jog ateityje atsiras daugiau žaidimų atspindinčių dvidešimtąjį amžių.