Tradicijos yra tradicijos ir jas laužyti nevalia – kaip kiekvienais metais startuoja naujas futbolo maratonas visame pasaulyje (įvairių valstybių lygos, UEFA ir daugybė kitų), taip ir EA pristato naują FIFA frančizės atstovą. Bėgant laikui žaidėjų įnoriai, pateikiant vis kokybiškesnį produktą, galima sakyti, sparčiai auga, netgi laipsniškai, priklausomai nuo galbūt kito projekto nustatytų naujų „vertės standartų“. Kūrėjai mąsto apie realistiškumo iškėlimą į pirmą planą, tačiau retais atvejais toks sumanymas virsta žalingu tiek pardavimams, tiek perspektyvoms kitąmet dėl nekorektiškai integruotų naujovių, pareikalavusių ilgų valandų „kodinimo“ ir, aišku, nuoseklaus testavimo, bet kadangi sporto žanre kūrimo proceso taškas, vadinamas beta, itin retais atvejais paviešinamas serijos entuziastams, pirmojoje versijoje atsiranda keletas akis badančių, rimtų klaidų. FIFA 12 viena jų buvo net juokinga – „naujos kartos“ fizikos variklio patobulinimas, suteikęs futbolininkams šuoliuoti tarsi Australijos kengūroms nuo menkiausio fizinio kontakto ar paprasčiausiai teorinio prisilietimo, kai reakcija į jį vėluodavo apie 5 sek. ir situacija išspausdavo šypseną. Nepaisant taip detaliai aprašyto vienintelio nesusipratimo, jį nustelbia keletas esminių inovacijų.

Dažnas klausimas topteli į galvą simuliacijos mėgėjams – kaip toli gali žengti žaidimo kūrėjai siekdami produktą paversti kaip įmanoma realistiškesniu? Argi neatsitiks taip, kad dėl „absurdiško realizmo“ lygio projektas bus pramintas „nuobodulio karalyste“? Taigi, svarbu išlaikyti genialų balansą tarp arkados ir simuliacijos, ypatingai virtualiame futbole ir krepšinyje. Apie tai pagalvota leidžiant pasirinkti iš 2 sudėtingumo lygių. Kita vertus, apimant konkrečiai FIFA frančizę, PC versija, pavyzdžiui, ilgą laiką techniškai stovėjo vietoje, kol galiausiai prisiruošta ją atnaujinti – leisti „baisiesiems piratams“ pasimėgauti gražesniais ir realistiškesniais įvykiais stadione (pradedant animacijomis, sudėtingesniu klubo valdymo modeliu ir baigiant garso kokybe, minios šėlsmo sukuriama atmosfera...). Pripažinkite – suorganizuoti revoliuciją yra kur kas didesnis iššūkis nei mažesniais žingsniais dirbti ties FIFA, t.y. priverčiant seriją evoliucionuoti – sunku pataikyti į tikslią išleidimo datą, o kracho skonį EA Sports spėjo pajusti absoliučiai žlugus NBA Live/Elite. Analogiškų klaidų leidėjas vengia, todėl patikimesnis variantas yra užsibrėžtų smulkesnius tikslus, atsiriboti nuo milžiniškų ambicijų, kurios vėliau pasirodo tikrai neįgyvendinamos per vienerius metus.

Inovacijos, suprantama, virto pamatiniu kiekvienos frančizės elementu, nes pirmasis klausimas iš žurnalisto lūpų būna... „Kas naujo?“! FIFA 12 atsinešė vieną didesnių naujovių pastaraisiais metais – iš eilės sekančių sezonų ir EA Sports Futbolo Klubo sistemas – primenančias socialinį tinklą su RPG elementais. Žinoma, žaidėjai už kiekvieną kristelėjimą FIFA 12 aplinkoje gauna patirties taškų (XP), o jie sumuojasi atitinkamai pagal poziciją, kurią užima mėgstamas futbolo klubas. Beveik analogiška sistema, primenanti FIFA World Cup 2010 Scenario režimą, suteikiantį galimybę virtualiai pakeisti realybėje vykusių mačų eigą, išliko. Nėra jokių išskirtinių reikalavimų prieigai, todėl perrašyti istoriją taip, kaip jam patinka, gali kiekvienas toliau pažengęs FIFA žaidėjas. Juk „visa pasaulį prakeikęs“ Napoleonas sakė: „Istorija – tai rinkinys melų, dėl kurių visi sutaria.“. Vienos tiesos istorijoje dar niekada nebuvo ir, ko gero, nebus, išskyrus pavienius mokslinių atradimų atvejus.

Viena įdomesnių ir tikrai dėmesio vertų naujovių – sezonų kaitos modelis (angl. „head-to-head“). Parenkami tam tikri mačai, kurių kiekvienas turi didelę reikšmę. Iš viso 10 sezonų, sudarytų iš 10 rungtynių. Tenka pradėti nuo paties karjeros dugno, kylant laiptais aukštyn iš žemiausios (ir, ko gero, silpniausios) divizijos iki profesionalų lygio. Kaip sėkmingai kilti laipteliais? Na, visiems aišku, kad tik laimint (kertinis variantas galėtų būti lygiosios, o apie pralaimėjimą nėra nė kalbos...). Kaip ir daugelyje online sistemų, pagrindinis vartotojų tikslas dažniausiai yra tiesiog konkuruoti. FIFA 12, be abejo, neapsieita be oponavimo skatinimo tarp žaidėjų. Manau, nesuklysčiau pasakęs, jog anas elementas – varomasis varikliukas, dėl kurio nemaža dalis nesiruošia palikti reikalo „neišspręsto“. Gi apetitas didėja bevalgant – panašūs dėsningumai galioja ir čia – kartą pabandžius sunku sustoti, nes esi įtraukiamas į virtualių galimybių liūną. Konkurenciją bet kokioje dimensijoje dievinantys žmonės, pagauti FIFA 12 kabliuko, sunkiai atsiplėš, nebent realus gyvenimas priverstų imtis radikalių permainų... Kita priežastis – sekantis sezonas, kurio metu pasirodys FIFA 13!

Vis dėlto nuo pat FIFA 12 starto prekyboje abejota, ar integruotos naujovės dera viena kitai bei kaip dažnai žaidėjai išnaudos pilnutinį jų potencialą. Žvelgiant per optimisto prizmę, vartotojams, regis, svarbiausia techniniai pokyčiai – grafikos bei fizikos progresas. Galbūt korektiška teigti, jog tam tikri visuomenės sluoksniai išties sunkiai priima naujoves, ypač sudėtingus dalykus, priverčiančius prie “kažkokio žaidimo” praleisti nemažai laiko tam, kad pavyktų įvaldyti “skill’ą”, perprasti gameplay’ų, išnaudoti jo mechaniką savo naudai. Verčiau pasimėgauti “eye-candy” vadinamomis detalėmis nei statistiškai patobulėjusia, daugiau informacijos bei komandos valdymo galimybių suteikiančią sistema. Žodžiu, kam į FIFA 12 diegti tokius dalykėlius, orientuotus į būsimus “virtualius ar netgi realius menedžerius”, jei būtent FIFA Manager 2012 suteikia nepalyginamai platesnes valdymo galimybes? Teisingas požiūris!

Pereinant prie gameplay’aus niuansų, pasielgta logiškai – paliktos geriausios FIFA 11 savybės, praėjusį sezoną suteikusios autentiškumo ir nearkadinio stiliaus pojūtį. Pavyzdžiui, perdavimai turi „svorį“ ir reikalauja apgalvoto prisilietimo prie kamuolio, tuo tarpu smūgiai galva pasidarė įmantresni – išaugo smūgiavimo variantų skaičius, o vartininką ne taip paprasta pergudrauti kad ir esant arti vartų [1 prieš 1 situacijoje]. Suprantama, kad įvaldyti driblingo judesius ir įvairius smūgiavimo tipus, reikia skirti pakankamai laiko priklausomai nuo ankstesnės patirties frančizėje. Veteranams, kas be ko, ši užduotis atrodys vieni niekai.

Apžvalgos pradžioje minėjau kardinaliai patobulėjusį fizikos aspektą FIFA 12 – kontakto sistemą. Po atnaujinimų ji funkcionuoja puikiai, tačiau vis vien „išsunkia“ truputėlį nervų, kai iš pažiūros dėl silpno prisilietimo arbitrai griežtai nubaudžia. Palaipsniui tenka apsiprasti, nes vis tik ši naujovė paverčia FIFA 12 dar ypatingesniu, serijos „vilkų“ dievinamu dėl „augančio sudėtingumo“. Siurprizų netrūksta – štai, matai, liko 2 gynėjai bei vartininkas tavo kelyje, atlieki driblingo kombinaciją, išmaustai vieną, o kito ir nepavyksta. Ir kas kaltas, kad nesugebi, a? Ką gi, tobulėk, tobulėk ir dar kartą tobulėk... Praktika – visagalis įrankis. Tokie pamokantys momentai užveda bandyti nenuilstant ir tarsi perfekcionistu patapus reikalauti idealaus triukų atlikimo bei geriausio rezultato atakoje – įvarčio.

Kontaktinio žaidimo modelis atsižvelgia į tokius faktorius kaip oponento bei futbolininko su kamuoliu judėjimo greitis, fiziniai duomenys, tam tikri taškai reitinge. Stambesnius bei žemesnius žaidėjus (na, Lionel‘į Messi ir pan.), pasižyminčius savotiška kamuolio kontrole, sustabdyti kur kas sudėtingiau nei aukštą ir ploną žaidėją. Juokingiausi būna susidūrimai su komandos draugais, ypač žaidžiant online – emocijos liejasi per kraštus po tokių „nenuspėjamų“ kuriozų. Griūvimo animacijos atrodo iš tikrųjų realistiškai, o žaidėją sutraumuojantys „tackle‘ai“ – skausmingai. Kaip ir realybėje, į juos žiūrėti nėra malonu.

Futbolo mėgėjai, besigilinantys į esminius principus, žaidimo subtilybes, taktinį braižą bei didžiųjų klubų trenerių asmenybių ypatumus, žino, kad nemažai ekspertų, komandos valdymo virtuozų yra pasakę, jog viskas prasideda nuo gynybos. Tai tiesa. Tačiau, kalbant apie perdėtą atsargumą, pastarasis trukdo pritraukti didesnes žiūrovų armijas, nes jiems gražus, efektingas, „speaktaklingas“ futbolas – dovana akiai. Geriausias gynybinio plano pavyzdys, manau, Graikijos rinktinė. Vieną kartą sėkmė nusišypsojo, bet laikai keičiasi ir anksčiau vargiai įveikiamos tiek puolimo, tiek gynybos schemos atgyvena savo amžių, nes priešininkai, pasiteldami šiuolaikinius technologijų laimėjimus, skersai išilgai išanalizuoti kiekvieną oponentų komandos manevrą, ieško priežasčių, kodėl jie pasirenka konkretų sprendimą, nusprendžia, ką reikėtų daryti patiems tokiomis aplinkybėmis. Nesu didelis futbolo ekspertas, todėl apsiribosiu šitokia „įžangėle“ į pastraipą, kurį turėtų vadintis „Dirbtinis intelektas“. Kadangi driblingas tapo tikslesnis, patobulėjęs DI, ypatingai su puikiai puolėjais priešakyje, dažniausiai būna kietas riešutėlis žaidėjo gynybai. Nelabai patyrusiems neliks nieko kita kaip stabdyti pražanga, nes praleidus arčiau vartų padėtis virstų kritiška, o gavus vieną vienintelį įvartį komandos draugų moralė smunka, atsilošti tampa vis sudėtingiau, būtent laiko stoka spaudžia. Specifinius driblingavimo sugebėjimus turintys atakuotojai dažnai mėgina prasmukti pro gynybinę užtvarą kamuolį prisidengdami kūnu. Patikėkit, reginys smagus, tik rezultatas vėliau pasidorys kartokas.

Gynėjų kontrolės galimybėmis didesnės – oponentui, turinčiam kamuolį, priartėjus pakankamai, atsiranda specialus mygtukas, signalizuojantis, jog priešininką galima nustverti už marškinėlių ir taip išvengti tikėtino sėkmingo prasiveržimo vartų link. Žinoma, arbitras į tokius „purvinus veiksmus“ reaguos griežtai ir tuoj pat švilps. Tradiciškai vartotojo sąsaja irgi atnaujinta – dizaino sprendimai, ko gero, tiks kiekvienam. Kas patogu, krovimosi laikas labai sutrumpėjo, meniu paprastesnis, solidesnis. Kalbant apie karjeros režimą, galimybės panašios kaip ir praėjusiais metais – rinkis individualų ar komandinį karjeros kelią. Bet mes apie knygą nesprendžiame iš jos viršelio – po sklaitu slypi gausybė smulkių atnaujinimų (vėlgi, jų vertinimas dviprasmiškas – vieniems atrodo naudingi, kitiems beprasmės smulkmenos), smarkiai praplečiančių modelio funkcionalumą. Pavyzdžiui, futbolininkų samdymų/mainų sistema nuo šiol paprastesnė, su ja įdomiau dirbti, be to, prognozės, žaidėjų vertės realesnės nei bet kada anksčiau. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip dažnai pasitaiko išpūstų pasiūlymų, kuriuos, norint išvengti finansinio nestabilumo likusio sezono metu, verčiau tyčia delsti ar, nepasiekus abi puses tenkinančio susitarimo, paprasčiausiai atmesti. Be jokios abejonės menedžerio prioritetas yra išlaikyti komandos branduolį bei žaidėjus patenkintus dabartine role – realybėje teisingų sprendimų santykis iš visų padarytų koleriuoja su įgyta patirtimi. FIFA 12 – panašiai, tik žaidžiant virtualiai galima labiau eksperimentuoti. Futbolininkai, kaip tikros asmenybės, skundžiasi dėl, jų manymu, netinkamai parinkto vaidmens komandoje ir nori gauti daugiau laiko aikštėje ar, kalbant apie silpnesnius žaidėjus, bent jau sėdėti tarp įregistruotųjų ant suolelio, turėtį menkiausią viltį, jog anksčiau ar vėliau išbėgs ant žalios vejos po keitimo. Reikalavimų neatitinki... Futbolininkas skandalingai informuos spaudą apie savo ketinimus kelti bures ir palikti jo sugebėjimų/talento/ateities perspektyvų neįvertinantį klubą. Saviškiais teks rūpintis kaip šeimyna.

Dar vienas elementas – langas, kuriame žaidėjui pateikiamas visas „veiksmas“ lygoje – buvo šiek tiek patobulintas, kas jam, kaip smalsumą skatinančiam komponentui, suteikė dramatiškumo. „Iš požemių“, kur slapčia pasirašomi itin pelningi kontraktai su perspektyviausiais talentais pasaulyje, visa aktuali informacija futbolo pasaulio atstovui keliauja į paviršių. Statistikos pakanka – pateikiama kontrakto vertė, trukmė, ankstesnė žaidėjo vertė ir kita. „Fano kampelis“, kaip asmeniškai mėgstu jį vadinti, praktiškai nepakito – galimybės analogiškos FIFA 11.

Ir kaipgi nepaminėjus vieno esminių aspektų – vis spartėjančio grafikos progreso sulig kiekviena nauja dalimi. Akivaizdu – modeliuotojams, tekstūravimo specialistams darbo buvo per akis siekiant atkurti žaidėjus kaip įmanoma [pagal duotą laiką kūrimui] realiau. Ką gi, pavyko su kaupu, detalumas dar niekada neatrodė toks aukštas FIFA frančizėje. Galiausiai už akies kliūva žiūrovų ložės ir tai, kas sėdi bei audringai ošia jose – sirgaliai, žaidimo ekspertai, neutralūs žiūrovai, garbės svečiai... Deja, viskas užglaistyta suliejimo dėka. Ir gerai – realizmo įspūdžio kartoniniai ar prieš tikrąjį modelių detalumą nublankstantys objektai neturėtų numušti. Tiesa, visa širdimi ir protu įsitraukus į veiksmą aikštėje automatiškai nebepastebi visų iššokančių minusų, nebent jie drastiškai įtakotų gameplay kokybę, kas atsilieptų ir galutiniam rungtynių rezultatui.

Užbaigsiu paprastai – jei iš tiesų dievinate futbolą ir atitinkamos tematikos video žaidimai jau buvo „stipriai“ užkabinę anksčiau, nedvejokite taip švaistydami laiką veltui – žaiskite, tobulėkite ir atraskite visa, ką naujo FIFA 12. Apie 2013 kalbėti pernelyg anksti, nors oficialiuose forumuose ištikimi gerbėjai pristatinėja savo modelius, koks turėtų būti gameplay ateinančiais metais. Masės visąlaik turėjo galios ir jos yra varomoji jėga verslo įkūrėjo požiūriu.