Pažintis su Ezio Auditore prasidėjo dar 2009-aisiais, kuomet pasirodė antroji Assassin‘s Creed dalis. Renesanso laikų Italija buvo pats tas pradėti pažintį – bohemiška aplinka, milžiniškos intrigos ir nuolatinis veiksmas. Toliau pažintis nusikėlė į amžinąjį miestą Romą, kur mūsų laukė dar įspūdingesni nuotykiai. Kova su tamplierių ordinu bei kerštas jo lyderiui Rodrigo Borgia‘i už dviejų brolių ir tėvo nužudymą ir buvo vienas iš pagrindinių Ezio tikslų. Išlaisvinus Florenciją, Veneciją ir Romą iš tamplierių jungo, sėkmingai išleidus Kristupą Kolumbą ieškoti naujojo pasaulio Ezio nutarė, jog reikėtų atkurti senąją Brolijos istoriją. Tad būtent nuo čia ir prasideda dar viena įspūdinga kelionė į bene garsiausią to laikmečio miestą, legendomis ir mitais apipintą kultūrų katilą dar kitaip žinomą kaip Konstantinopolis.

Taigi koks Ezio yra dabar? Galima sakyti, jog jis priėjo savo pensijinį amžių – mūsų valdomam žudikui čia jau yra beveik 50 metų! Kaip būdamas tokio amžiaus, tai Ezio yra itin gerai „išsilaikęs“. Jis sugeba taip pat greitai lakstyti tarp žmonių ar vikriai karstytis iš pirmo žvilgsnio sunkiai įžiūrimomis atbrailomis ar sienomis. Apie kovos gebėjimus net nekalbėsiu – atrodo, jog su laiku Ezio tik tobulėja. Automatiškai iškyla klausimas: kas per velnias privertė Ezio palikti namus ir pasinerti į naują nuotykį? Greičiausiai tai tuštumo jausmas – jis neteko visų savo draugų ir artimųjų, jam liko tik sesuo Klaudija. Be abejo prie to prisideda ir nuotykių troškimas, nors sužinoti savo brolijos istoriją. Viso to paskatintas Ezio išvyksta į Masyafą Sirijoje, kur jo protėvis Altair‘as bibliotekoje paslėpė brolijos paslaptis. Atvykus ten paaiškėja, jog taip lengvai viskas nesigaus – reikia 5 raktų, kurie yra paslėpti tokiame gigantiškame mieste kaip Konstantinopolis. Be abejo, mums juos reikės surasti, o tai padaryti nebus lengva.

Konstantinopolis yra dar didesnis ir įspūdingesnis miestas negu Roma. Gal šis tiltas tarp Rytų ir Vakarų neturi tokių žymių statinių kaip Koliziejus, bet vis vien jo dvasia tai atperka. Kitaip nei Roma, čia išties jaučiama gyvybė – sargybiniai, eiliniai gyventojai, parduotuvės, muzikantai, vagys – viską, ką tikimės pamatyti viduramžių mieste, tą ir aptiksime Konstantinopolyje. Keliaujant bei stebint miestą ir jo gyventojus galima pajusti, kad tai tikrai XVI a. miestas. Visgi vienintelis minusas tas, jog sunku atskirti, kad tai tikrai yra Konstantinopolis – norėtųsi šiek tiek ryškesnių tam miestui būdingų statinių bei architektūros, kuri pabrėžtų šio miesto išskirtinumą. Nors tai tikrai neesminė detalė – svarbiausia, jog miestas ir atrodo kaip miestas, o ne vaškinių figūrų muziejus.

Misijų struktūra AC: R yra geriausia iš visų serijos žaidimų. Atrodo, jog iš kiekvieno AC žaidimo paimtos geriausios savybės ir apjungtos į vieną. Tad mes gauname misijas, kuriose kiekvienas žingsnis yra svarbus ir yra kažkaip susietas su istorija. Žodžiu, bereikšmio bėgiojimo ir laipiojimo čia itin mažai. Kaip minėjau anksčiau, pagrindinė žaidimo užduotis yra surasti 5 raktus. Suradus raktą prasidės itin įdomus dalykai: mes grįšime į Altair‘o gyvenimo momentus, kuriuose galėsime jį valdyti! Tie intarpai nėra šiaip sau. Juose paaiškės, kas nutiko šiam žudikų gildijos pradininkui po pirmųjų AC įvykių. Taip kūrėjai tarsi atsako į visus klausimus, kurie galėjo iškilti žaidėjams iki šiol. Užbėgdamas už akių gali pasakyti, kad Ubisoft su šia dalimi itin gerai užbaigė Ezio sagą – per visas 3 žaidimo dalis neliko jokių neaiškumų bei klausimų.

Iki šiol kalbėjau tik apie Altair‘ą ir Ezio – o kur dingo šiuos du žudikus siejęs jų palikuonis iš ateities Desmond‘as? Niekur, jis išliko ir yra čia. AC: R Desmond‘o rolė itin sumažėjo, čia jis nustumtas į antrą planą. Palyginus su Brotherhood žaidimas už Desmond‘ą yra visiškai neįdomus – intarpai su juo sukelia tik žiovulį ir norisi kuo greičiau grįžti atgal į Konstantinopolį. Tai bene didžiausias priekaištas kūrėjams – norėtųsi, jog šioje dalyje Desmond‘o vaidmens svarba būtų buvusi didesnė. Visgi tai dar nėra paskutinis neigiamas žaidimo aspektas. Ubisoft prašovė su viena naujove – į AC integravo gan populiarų mini žaidimą Den defense arba dar kitaip žinomą kaip Tower defense, kur mes turime ginti savo bokštus nuo tamplierių atakų bangų. Tai tikrai nelimpa prie AC stiliaus, tuo labiau kai pats tokio mini žaidimo integravimas nėra aukščiausio lygio. Kamera dažnai grybauja, o ir pats persikėlimas po nuolatinio veiksmo atrodo itin prastai, nes žaidėjo emocijos žaisti toliau yra paprasčiausiai „nusodinamos“ ir tuomet sunku grįžti atgal į Konstantinopolio ritmą.

Vienas smagiausių dalykų iš AC: B išliko ir čia – tai brolijos plėtojimo sistema. Kas kartą užgrobus tamplierių irštvą, mes išvaduosime tam tikrą plotą nuo jų „globos“ bei toje teritorijoje galėsime renovuoti parduotuves, pastatus ar ieškoti naujų narių brolijai. Ir šioje dalyje naujus savo pavaldinius galėsime siųsti į didžiausius Viduržemio regiono miestus – per kiekvieną kelionę jie įgaus naujos patirties bei pakels savo patirties lygį – galbūt ateityje jie pasieks net meistro lygį! Toks žudikų lygio kėlimas leidžia pasijusti lyg tikram mokytojui, kuris išleidžia savo mokinius į pasaulį, tikėdamasis, jog šie ten ko nors išmoks. Su šiuo dalyku Ubisoft tikrai neprašovė – sistema yra išplėtota itin kokybiškai bei gerai įsipaišo į žaidimo visumą.

Dar viena naujovė, kuri nepraslydo pro akis, tai bombų gamyba. Skirtingų jų variantų yra tikrai nemažai, visų net nespėjau išmėginti. Ingredientus bombų gamybai galima rinkti po visą mietą – būtent tai ir yra tikroji atrakcija, nes surinkus juos ir pasigaminus itin galingą ir gerą bombą apima geras jausmas bei norisi ją kuo greičiau išbandyti. Neabejoju, kad ši naujovė bus ir tolesnėse AC dalyse, galbūt ir dar labiau, ir įdomiau pritaikyta.

Grafika, kaip ir turi būti tokios klasės žaidime, yra aukščiausio lygio. Aišku to tokio OBA, koks buvo užlipus ant aukščiausio Florencijos bokšto ar Romos Koliziejaus nebus, bet vis tiek aplinkų detalumą ir matymą į tolį galima lyginti su tokiais grandais kaip Red Dead Redemption ar GTA IV. Ezio judesiai bei laipiojimas išliko tokie pat grakštūs ir elegantiški, galima puikiai matyti aplinkos detales, už kurių laikosi mūsų valdomas žudikas. Visgi greičiausiai tai paskutinis AC žaidimas, kur yra naudojamas tokio tipo varikliukas – AC II ir AC: Brotherhood jį jau pakankamai prikankino, o Revelations galutinai „damušė“.

Brotherhood atsiradęs daugelio žaidėjų režimas išliko ir čia. Prisipažinsiu, jog man AC serija visada buvo vieno žaidėjo kampanija, o ne tinklo batalijos. Paskelbus, kad žaidime bus ir MP režimas tai per daug nenudžiugino – atrodo, jog kūrėjams trūksta idėjų ir jie bando tokiais ėjimais privilioti kaip įmanoma daugiau žaidėjų. Laimei, daugelio žaidėjų režimas tiek praeitoje, tiek šioje AC dalyje yra pakankamai kokybiškas. Žaisti yra itin smagu, įtampa tiesiog smaugte smaugia, nes nežinia, kas ir kokiu būdu tave nudės. Negana to, tuo pačiu saugantis reikia ir medžioti savo taikinį. Progresuojant galima atrakinti įvairias savybes, įrankius, kurie padės medžioklėje. Panašiai kaip ir Call Of Duty, taip ir čia galima susikurti įvairius savybių set‘us, kuriuos galima pritaikyti tam tikrose situacijose. MP režimas tik dar labiau praplatina ir taip turtingo veikla vieno žaidėjo kampaniją – kiekvienas čia sau atras tai, kas jam patiktų.

AC: Revelations – puiki Ezio istorijos pabaiga. Žaidimas tikrai vertas atsidurti garbingoje lentynos vietoje. Žaidėjas gauna viską, ko tik galima tikėtis – kokybiška ir turininga vieno žaidėjo kampaniją, kurioje tikrai bus ką veikti, plius intriguojantis tinklo režimas. Argi būna geriau? Visgi reikėtų pasvarstyti ir apie tolimesnę AC serijos ateitį. Būtų keista, jeigu Ubisoft bandytų kurti tolimesnę serijos dalį remdamasi tuo pačiu veikėju – pats laikas pilnavertiškai trečiajai daliai! Dabar greičiausiai visus kankinantis klausimas yra kurgi nusikels AC veiksmas ir kaip seksis Desmondui aiškinantis savo protėvių istoriją...