Ir mažas, ir didelis žino istorija apie mergaitę, kuri įlindusi į triušo olą atsidūrė įspūdingame bei paslaptingame stebuklų pasaulyje. Taip, Alisa ir jos nuotykiai dar ir dabar išlieka populiarūs tarp vaikų ir net suaugusiųjų. Be abejo prie to prisidėjo ir Tim‘o Burtono filmas, kuriame vaidino tokia žvaigždė kaip Džonis Depas – filmas buvo sutiktas itin palankiai bei pelnė gan neblogus kino kritikų įvertinimus. Prie Alisos garsinimo prisideda ir kompiuteriniai žaidimai: viskas prasidėjo nuo American McGeee, kuris iškart pritraukė galybę žaidėjų, kuriuos viliojo žaidimo stilius ir tema. Ten Alisa taipogi atsidūrė Stebuklų šalyje, tik stebuklai buvo kiek kitokie nei Luiso Kerolio kūrinyje: aplink buvo matyti vien brutalumas, kraujas, godumas, smurtas bei valdžios troškimas – pačios baisiausios pasaulio ydos atsidūrė vienoje gražiausių bei įdomiausių pasaulio pasakų. O kaip į tai reagavo žaidėjai? Jiems žaidimas tikrai patiko: savitas stilius, personažai, aplinkos kabino nuo pat pirmų minučių, atrodė, jog Luiso Kerolio Stebuklų šalį ištiko tikrų tikriausias krachas, kuris buvo puikiai pavaizduotas žaidime.Nors ir American McGee sulaukė daugybės fanų palaikymo, bet tęsinio reikėjo laukti bemaž dešimt metų. Nors dabar tai nebesvarbu, svarbiausia, kad naujasis Alisos nuotykis Alice: Madness Returns jau ant mano stalo bei laukia, kada aš jį galėsiu išbandyti. Alisa, palauk, aš ateinu!!!

O Alisa laukė tikrai ilgai... Visą dešimtmetį... Uždaryta beprotnamyje. Po pirmosios žaidimo dalies, kur valdėme mažutę mergaitę, dabar valdysime paauglę Alisą, kuri dar labiau rodo savo charakterį. Galite pamiršti ramybę ir pasitikėjimą savimi, kuriuos skleidė pirmosios dalies mergaitė. Dabar Alisa yra besiformuojanti asmenybė, reiškianti savo kaprizus kiekviename žingsnyje bei garsiai rėžianti, kas jai yra ant liežuvio galo. Visgi, nors ji ir atrodo paūgėjusi, bet tas vaikiškumas vis tiek išliko – kūrėjai nutarė neišradinėti dviračio ir drastiškai Alisos išvaizdos nekeitė. Tad išliko ta pati paprasta suknelė, pėdkelnės ir veido bruožai. Nors iš žvilgsnio galima spręsti, kad tie metai praleisti beprotnamyje paliko tikrai nemažą pėdsaką...

O juk ko norėti? Vienuolika metų tikrai nėra mažas laiko tarpas, ypač praleistas beprotnamyje. Visgi tas etapas baigėsi: dabar Alisa gyvena Londone, kur ją prižiūri psichiatras – jis mergaitei padeda užmiršti praėjusius laikus hipnozės būdu. Nusiųsta pas vietinį chemiką pasiimti vaistų, Alisa pakeliui sutinka katiną ir vedina smalsumo nuseka jį bei atsiduria... Taip jūs atspėjote – toje pačioje kraupiojoje Stebuklų šalyje! O čia mažai kas pasikeitė: ta pati Luiso Kerolio stebuklų šalis, kur viskas yra mutavę į blogąją pusę, su kuria ir turės kovoti Alisa – šį kartą išbandymai bus dar didesni negu pirmojoje dalyje.

Gameplay‘us mažai kuo pasikeitęs nuo pirmosios dalies. Galybė šokinėjimų, kovų su priešais, kuriuos galima įveikti tik naudojant tam tikrą taktiką ar ginklą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti nuobodoka, bet taip nėra – viską gelbsti skirtingos aplinkos. Ypač džiugina didelės erdvės: aplinkui skraidančios laikrodžių dalys, įvairūs milžiniški grybai tikrai suteikia žaidimui mistikos ir paslaptingumo. O dabar pats laikas papasakoti apie tai, kas žaidime yra nelabai gerai...

Kaip bebūtų gaila, tokių dalykų yra nemažai. Visų pirmą, tai valdymas. Automatinio taikymosi sistema yra gan neblogas sumanymas, bet kai vienu ekrane matomi keli priešai... KANČIA! Pereiti nuo vieno taikinio yra itin sunku, reikia atleidinėti mygtukus ir spausti iš naujo, bet ir tai nėra garantijos, kad nusitaikysite į jums reikalingą priešą. Tai dar labiau apsunkina kamera: pasitaiko, kad dėl jos kaltės Alisa mato tik sienas, nors tuo metu turėtų stebėti ir mąstyti kaip įveikti milžiniškus patrankomis ginkluotus krabus. Jeigu ekrane nėra priešų – kamerai priekaištų nėra, lengvai galime grožėtis įspūdingąja Stebuklų šalimi. Taip pat pasitaiko ir bjaurių grafinių klaidų, pvz. Alisa negali pereiti pro duris, bet peršokti jas jai niekas netrukdo. Aišku tokių klaidelių pasitaikė mažai, bet jos vis tiek erzino.

Kaip jau minėjau anksčiau, grafiškai žaidimas atrodo itin patrauklus akiai.Bent man labiausiai įstrigo Viktorijos laikų Londonas, kuriame gauname pakeliauti lygių pradžioje: niūrios tamsios gatvės, praeiviai kalbantys ir kažką rezgantys tarpusavyje bei piktais žvilgsniai nulydintys Alisą. Brrr... Stebuklų šalis irgi turi skirtingų tipų vietovių: teks pabuvoti po vandeniu ir sužaisti kažką panašaus į Space Impact, taip pat Alisa pateks ir į laiko mechanizmą, kuris atrodo dar įspūdingiau nei pirmojoje dalyje. Smagu, kad kūrėjai nepatingėjo padirbėt ties aplinkomis, nes taip pašalinama monotonija. Akys automatiškai apžiūri kiekvieną kampelį, taip kartu prailginant žaidimo trukmę, kuri dėl savo sudėtingumo ir taip nėra iš trumpiausių.

Alice: Madness Returns turbūt pasirodė pačiu geriausiu laiku, kuomet stambios kompanijos dirba atostogų režimu bei beveik neišleidžia jokių žaidimų. Būtent tai ir yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Alisa man patiko: ji paprasčiausiai šiuo metu neturi jokių konkurentų. Jei ji būtų pasirodžiusi rudenį, garantuoju, jog beveik niekas net nepastebėtų tarp daugybės hitų tokio paprasto ir neišreklamuoto žaidimo. Dabar Alisa tikrai buvo pastebėta ir įvertinta, nors turėjo keletą trūkumų, bet jie žaidimu mėgautis trukdo ne itin stipriai. Laukiam naujų žinių apie kitą dalį!