Metai bėga, o Need for Speed serija, subjektyviu požiūriu, stovi vietoje, kadangi žaidimų kūrimo, siekiant pristatyti bent porą ar išimtiniais atvejais netgi daugiau produktų su žymiu ženklu per metus, imasi skirtingos studijos, kurioms duoti nevienodi tikslai, laikas užduočiai įvykdyti bei pradinis kapitalas (žmogiškieji ištekliai, biudžetas). „Stovi vietoje“ metafora, žinoma, nėra tiesioginė – ji paprasčiausiai nurodo, jog kasmet į rinką paleidžiant po naują dalį, pavyzdžiui, pirmoji frančizę stumtelėja į priekį, o to pasekoje kone tradiciškai seka šuolis atgal. Žaidėjai stengiasi nenusiminti, kai kurie, labiau besidomintys naujienomis, suvokia, kad EA paprasčiausiai eksperimentuoja, ieško teisingiausio varianto plėtojimui (tikėkimės, ne štampavimui). Idėjų „katalizatoriai“ galbūt pašonėje vilnija, jog jų apstu, bet didžiausia problema – surasti komandą, kuri realizuotų užmačias, tuo labiau tinkamai (dažnai užsinorima puikiai parduodamo, idealaus projekto) – ne pats lengviausias uždavinys.

Ir vėl pradedu nuo atmintyje įstrigusio laikotarpio... Kadaise krūvos žmonių žavėjosi Most Wanted, abiem Underground dalimis. Praėjusio tūkstantmečio frančizės atstovus irgi verta paminėti, nes jie sukuria priešpriešą pirmojo šio tūkstantmečio dešimtmečio planams – greiti ir įsiutę stiliaus lenktynės spinduliuoja adrenalinu, žaisminga aplinka, išsišokėliškais, „seksualiais“, akį traukiančiais automobilių modeliais, o garso takelis visą laiką užvesdavo eiliniam bandymui nurungti priešininkų bei kirsti finišo liniją pirmam ar tiesiog smagiai „paraižyti“ po miestą, ieškant vietinių greičio mėgėjų. Be to, virtualiame garaže praleistos valandos tobulinant savo „gražuolę“ atsipirkdavo vos tik išlėkus į trasą. Tiesą sakant, manau, pastarieji momentai – tarsi nepamirštami. Kalbant apie subžanrinį „atsaką“ į savo paties siųstas pajėgas, bandymą „prostrytuoti“... Na, idėja pasirodė nebloga, bet ji bendruomenę perskėlė į dvi grupes: 1) šiokius tokius realizmo mėgėjus ir 2) lenktyniaujančius tik tam, jog patenkintų psichologinius/fiziologinius poreikius, pasilinksmintų, tuo pačiu „nuimtų stresą“. Nė viena „frakcija“ nelaimėjo, o išleidus Undercover abi pusės supuolė kaip įmanoma greičiau testuoti, dalintis nuomonėmis, peikti, sveikinti sugrįžus prie dešimtmečio ištakų. NFS istorijos pamoka tęsiasi...

Trūko vadinamosios „simuliacijos“, tad EA nusprendė dar sykį surizikuoti – Shift iš pradžių „kalė į tarpukojį“, po kurio laiko standartiškai „pabodo“, daugumai teko atsisveikinti su žaidimu, nes jis mažai ką naujo sugebėjo pademonstruoti (aišku, iki antrosios dalies išleidimo). Kas dėjosi EA galvoje mąstant apie puikiai pokyčius apibūdinantį Shift pavadinimą? Stoti į mirtiną kovą su nepalyginamo kalibro gigantais Gran Turismo bei Forza atitinkamai iš Sony ir Microsoft frontų? Pagrindinis šios temos klausimas liks neatsakytas! NFS: World – taktiškas ėjimas, įrodęs, jog EA pakaušyje žmėžuoja prie aplinkos prisitaikyti gebanti košė. Strategijos reikėjo ir vykdymas turėjo būti neatidėliotinas, tad pasaulį, tęstadamas World darbą, išvydo Hot Pursuit – arkadinių lenktynių meistrai Criterion paplušėjo ir gavosi tikrai vidutinioko ribą peržengęs Hot Pursuit, deja, absoliučiai sutelktas į multiplayer režimą. Gerai pamenu, kaip nervindavo Burnout įskiepis į pastarąją dalį – perdėtai prabangūs automobiliai, įtartinai egzotiška aplinka vertė „iš koto“, neleido susikaupti, nes žaidime liko „holivudinių blizgučių“ pojūtis, nedavęs ramybės tikriems fanams bei „retiems bandytojams“ (kaip aš).

Black Box į NFS ringą sugrįžta ruošdama The Run dalį, pasirodysiančią šiemet. Gan perspektyvi studija per 6 metus, t.y. nuo 2002-ųjų iki 2008-ųjų, sugebėjo pristatyti net 7 serijos žaidimus, tame tarpe ProStreet, Carbon, Undercover. Ar verta daug tikėtis palyginus su pastaraisiais, šiame preview ir turėtume išsiaiškinti. Vis dėlto garsiausias vardas iš Black Box pusės vis dar išlieka Most Wanted, nubrėžęs kryptį vėliau pasirodžiusiems pasekėjams, kurių dalis nekentė, kita – pamėgo ligi ausų.

The Run pavadinimas neturi jokios užslėptos reikšmės – žaidimo idėja aiški vos mestelėjus akį į užrašą, be to, bėgti tikrai kur reikės – mirtinų lenktynių trasos pradiniu tašku įvardinamas San Franciskas, o finišu – patsai Niujorkas. Žinoma, naiviai tikėtis milžiniško sand-box pobūdžio geimplėjaus atrodo kvaila, tačiau poreikis panaudoti Frostbite 2 varikliuką, ant kurio suksis Battlefield 3, šį bei tą pasako. Pirmiausia, vizualiai miestų aplinka, automobilių modeliai atrodys itin detaliai, fizika, kaip lenktynių žanro atstovui, pakankamai realistiška, o plotas, kurį bus paskirta tyrinėti/įveikti be papildomo krovimo lango, nepasirodys menkas.

Hot Pursuit buvo orientuotas vien tik online pramogą, tačiau The Run daliai tai nebūdinga – kūrėjai tikisi vartotojui pateikti įtraukiantį, Holivudo standartus atitinkančią dramą primenantį siužetą, leidžianti įsilieti į vaizdo intarpus, pavyzdžiui, kaip pademonstruota E3 11 metu birželį, žaidėjai visą kelią nesėdės automobilyje tarsi tokiai elgsenai suprogramuotas robotas ir kartais išlįs laukan pasižmonėti su policija, siekdamas ištrūkti iš persekiotojų pinklių. Žinoma, tokios scenos visą laiką išlaiko atitinkamą intrigą su klausimu mintyse „kas vyks toliau?“, be to, veiksmo išties netrūksta, galbūt žaidėjai ilgainiui susilies su pagrindiniu veikėju taip išgyvendami kartu patirtas emocijas. Kaip ir grafikos srityje, čia atsiveria nauji, dideles perspektyvas žadantys horizontai. Truputį plačiau apie istoriją: mūsų didvyris Jack‘as yra persekiojamas policijos ir mafijos (savotiškas duetas). Problema slypi tame, jog veikėjui būtina kaip įmanoma greičiau iš dabartinės pozicijos nusigauti į Niujorką ir užkirsti kelią negeriems blogiukų kėslams. Štai jums ir svariausia priežastis mirtinu greičiu skrieti JAV greitkeliais, kai iš paskos nuolatos seka uodega.

Prieš E3 informacinę geimerių visuomenę dominę gandai apie laisvo bėgimo elementą, panaudotą Mirror‘s Edge, The Run kontekste atrodė kaip galimas daiktas, kone puiki idėja pakeisti automobilinį veiksmo užtaisą. Tikėtasi laisvės ir realios galimybės tą patį tikslą pasiekti keliais būdais/panaudojant skirtingas judėjimo trajektorijas. Pasirodo, nieko panašaus nesiruošima integruoti – vienintelė iki šiol matyta pilnavertė demonstracija atskleidė, kad „maratono“ metu žaidėjui užteks tik spaudinėti atitinkamus mygtukus tam, jog Jack‘as išgyventų. Įspūdingo scenų, regis, netrūks – slow-mo, priešais skrendančios kulkos, sėkmės indėlis pavykus jų išvengti bei kitos įspūdis pagerinančios detalės.

Slapstymasis ir išgyvenimo bet kokia kaina siekimas – vieni iš labiausiai intrigruojančių įskiepių į The Run geimplėjų. Jack‘as, paniuręs, nusivylęs pasauliu ir suirzęs, sėlina Čikagoje esančių pastatų pakraščiais, vengdamas kontakto su virš galvos zujančiu polocijos sraigtasparniu. Naktis, aplinka atrodo niuri, gatvės anaiptol ne švarios, o pilnos netvarkingai pastatytų objektų bei šiukšlių. Šviesos spinduliai specialiai paaštrinti tam, jog sukurtų akims būdingą efektą, realybėje pasireiškianti tarp nakties ir šviesos kontrastų. Būtų nuobodu, jei kūrėjai kelionę per JAV padarytų itin sklandžiai praėjusia Jack‘o atžvilgiu. Apie tai pagalvota ir nuspręsta tam tikrais momentais įterpti sukrečiančių įvykių, kuomet grėsmė gyvybei išauga dešimteriopai. Tačiau nėra ko baimintis – toks bėglio gyvenimas, kurį žaidėjas savanoriškai sutiko patirti. Kamera valdoma intuityviai, kritiniais momentais parenkami aštrūs kampai, pranešantys apie pavojų – aiškiai sukuriamas įtempto trilerio ar niekada nesustojančio veiksmo filmo įspūdis. Ar jis „užkabins“ ir nuteiks pozityviai, priklausys nuo skonio – nebūtina mėginti įtikti visiems, kiekvienam lemta atrasti savo nišą, o figūruojant joje kiltų ne neigiamos mintys, bet reikėtų mėgautis įvykiais.

Vizualiai The Run jokiu būdu neprilygsta Battlefield 3. Išlieka viltis, jog išvydus PC versijos geimplėjų neteks nusivilti ir žaidimą pastatyti bent jau šalia DICE projekto grafikos lygio. Jack‘o veidas, kita vertus, kone fotorealistiškas, tačiau tą patį teigti apie skirtingus miestus kol kas nėra sąžininga. Pereinant link kito aspekto, realistiškumo, The Run, kaip pirmieji geimplėjaus kadrai patvirtino, bus totali arkada, nesilygiuojanti į stimuliatorius ar bandanti patekti į vidurį tarp abiejų sudėtingumo parametrų. Viename interviu kūrėjų atstovas Grimbley‘us užsiminė, jog vos 10% The Run žaidimo trukmės praleisime automobilyje, kita milžiniška dalis skiriama siužeto atpasakojimui, emocijų išraiškai, veiksmo scenų ir slapstymosi sintezei. Kinematografinės ambicijos galbūt „pakels stogą“, jei kokybė bus neprieškaitinga, antraip laukia nusivylimas, nors ir šiuo metu nerimas dėl pasirinktos krypties išlieka.

Akivaizdi prioritetų pasirinkimo išdava – vieni limpa prie simuliatorių, norėdami patenkinti savo smalsumą išmėgindami naujas mašinas bei trasas virtualiai, kitiems rūpi linksmos, gyvenimo rūpesčius pamiršti leidžiančios lenktynės, kurioje nelabai svarbu, ar tu švęsti pergalę, ar eilinįsyk gausi į kaulus – svarbiausia, kad tau tiesiog patiko, o šis veiksnys skatina sugrįžti. Kokybės klausimas irgi reikšmingas. Lyginant su potencialiais žanro „modifikuotojais“ (Blur, Split/Second, MotorStorm: Apocalypse), produktai išėjo padorūs, tikrai žaidžiami, atitinkantys AAA standartus. Tiesa, problema įžvelgiama finansiniuose reikaluose – žaidėjai bijo rizikuoti, nukenčia pardavimai. Atrodo, abi pusės, be vienos jų negalėtų kita egzistuoti, nukenčia. Laikas parodys, ar The Run neištiks panašus likimas.

Optimistiška pabaiga: kad ir kas benutiktų, trys magiškosios raidės „NFS“ sugebės ištraukti naują dalį iš liūno. Greitis, greitis ir dar kartą greitis! Įberiame žiupsnelį kantrybės į organizmo psichikos receptą ir paruošiame vasarą besiilsinčias akis artėjančiam GamesCom‘ui Kelne. EA turėtų nustebinti.